CREAZIONE STUDIANTINA

ZÌ PAPOLU È L’IMMURTALITÀ

 

Ci sò i foli chì ci mandani ind’i tempi andati, foli chì fudini cuntati una sera à cantu à u sciaminè in u bughjicò stranu di un caseddu, testimoniu fattu petra di a storia in cumbugliu di u paesi.

Ghjera un venari sera d’un inguernu dolci è nivulosu. Ziu Papolu chì stava in una casa fora di paesi, era solu solu è s’annuiava. Li vensi a voglia d’andà si ni in cantina à ritruvà i so paisani è passà si una stonda cusì... Ghjuntu ind’a cantina, ci era chì si ghjucava à scopa. À mezu à a so faccia brusgiata da u travagliu di u tempu, l’ochji di Ziu Papolu missini à luccicà comu dui steddi in un celu neru di notti tempu. Papolu tinia issa passioni di a scopa da u so povaru babbu chì a li avia trasmessa da chjucu chjucu. Dunqua missi à ghjucà cù i so amichi. L’ori passavani è fà è fà, un bichjeri tocca l’altru, i buttigli falavani.... Zì Papolu si truvò briacu zuffu. À un mumentu datu a partita compia i participanti si n’andonu ind’è eddi unu daretu à l’altru. Quandu Zì Papolu apridi a portapà vultà si ni in casa falava l’acqua à bidò. Missi u so pilonu à dossu è pigliò u so chjassu.  Ma ghjuntu à nant’à u varcà di u zogliu li hè vinutu una mancanza è si ni falò in pianu comu un peru mezzu, à bocca inghjò. È steti tutta a santa nuttata sottu à i lunarechji.

U lindumani matina Battisti, chì cuddava à a mandria pà munghja i so sgiotti truvò à Papolu davant’à l’usciu. U tintu omu era gocciulu! Battisti chjamò subitu u duttori chì cuddò à piglià u povaru Papolu chì era dettu da mortu. Ghjunti à u spidali, dopu à l’esamini è a presa di i medicini pà pruvà un’ultima volta di salvà lu, Zì Papolu ripigliò cunniscenza. Tutti i paisani, a so famiglia è u duttori erani à bocca aparta: “ Un miraculi! Ghjè un veru miraculi!” È Zì Papolu chì si rimittia à pocu à pocu si feci cuntà com’eddu era statu trovu, quant’ori avia passatu sottu à l’acqua in u fretu. U duttori dissi à voci bassa à a famiglia : “Ci hè una spiecazioni! Hè tuttu ciò ch’eddu hà bitu chì l’hà tinutu vivu. “ Zì Papolu danò ùn ci cridia quasgi ma d’un colpu, li vensi listessu lumi, à l’usu “steddi”: iè, avia capitu. È dissi d’un colpu: “ È Papolu hè mortu, è Papolu hè riviritu, è Papolu ùn murarà più!”

U peghju d’issa fola chì hè accadutu da veru hè chì insini à a so morti (chì hè quantunqua ghjunta à circà lu!) Papolu hà cridutu sempri sempri chì ùn pudia più mora postu ch’eddu avia riisciutu à rivena da l’altru mondu.